Главная Авторские статьи Valerij Sinelnikov. GYVENIMO FORMULĖ (ištrauka)

Издательство "Baltosios gulbės"

Система Белояр

Наша книжная лавка



Наша кнопка
наша кнопка

Код для вставки
<a href=http://www.belyelebedi.lt" target="_blank"><img src =
"http://www.belyelebedi.lt/images/banner88x31.gif" alt="Белые лебеди" width="88" height="31" border="0" ></a>
Valerij Sinelnikov. GYVENIMO FORMULĖ (ištrauka)
Публикации - Авторские
Добавил(а) Administrator   
13.08.14 17:48

„Gyventi ar negyventi?

 

Troškimą gyventi nulemia noras veikti. Jeigu žmogus nenori darbuotis, vadinasi, jis nenori gyventi. Bet troškimas gyventi negali atsirasti be tikslo. Kai yra tikslas — atsiranda ir troškimas veikti, tai yra — gyventi. Nėra tikslo — nėra troškimo gyventi, ir tada visos gyvybiškai svarbios organizmo programos sustabdomos. Pats žmogus savo nusiteikimu ir savais tikslais nustato atitinkamą tarpusavio sąveiką su Gyvenimo Energija arba, kaip sakydavo mūsų protėviai, su dievaite Gaja.

Tam, kad mūsų organizmas prisipildytų Gajos, reikalinga idėja, kam dera gyventi šiame pasaulyje. Kiekvienas žmogus privalo suprasti savo egzistavimo tikslą ir prasmę. Tai suteiks jam džiaugsmo ir laimės pojūtį. Faktiškai džiaugsmo pojūtis ir yra gyvybinės energijos judėjimas organizme. Mes, kaip savojo gyvenimo šeimininkai, kviečiame Gają į asmeninį kūną kūrybiškumui. Jeigu nejaučiame troškimo gyventi šiame pasaulyje, Gaja pasitraukia.

Gerbiamas skaitytojau! Laikas apsispręsti: gyventi ar negyventi. Kitaip nebus prasmės apskritai ko nors mokytis. Na, o jei pasirinksite gyventi, kitas klausimas, kurį turėsite sau užduoti, skambės: „Kaip, kur ir su kuo? Ir kuriam tikslui?“

Žmogaus elgesį nulemia jo troškimai ir sumanymai. Tai tikslai, kuriuos jis kelia sau. Be tikslo žmogus apskritai neįstengtų egzistuoti. Nėra tikslo — nėra Gyvenimo energijos. Tačiau ne kiekvienas tikslas veda laimės link. Kodėl taip yra?

Mes su jumis jau žinome, kad viena pagrindinių žmogaus ligos priežasčių — gyvenimo tikslo ir prasmės nebuvimas ar nesuvokimas. Tą išmanyti labai svarbu, nes daugelis žmonių tikslus įsivaizduoja klaidingai. Kokių nors tikslų ir troškimų turime kiekvienas. Nusiteikiame tam, kas, kaip mums atrodo, suteiks mums laimės. Tai gali būti koks nors daiktas, darbas dėl pinigų, gauta pareigybė, susitikimas su reikiamu žmogumi. Mums atrodo, kad šie pasiekti tikslai padarys mus laimingus. Tačiau jie negali suteikti laimės, o tik kančių, mat atima iš mūsų gyvybinę energiją ir paliečia tiktai fizinį kūną, tai yra patenkina mūsų kūno troškimus. Be to, gyvenime esama dar ir aukštesnių tikslų.

Egzistuoja du pagrindiniai gyvenimo tikslų tipai.

Pirmasis variantas — gyvenimas sau ir materialinės gerovės siekis. Jis galiausiai atveda prie nesutramdomo vartojimo varžybų. Prie gyvenimo dėl malonumo.

Antrasis variantas — gyvenimo paskyrimas savo asmenybei tobulinti, supančio pasaulio gerovei. Gyvenimas, teikiantis džiaugsmo kitiems.

Ši hierarchija pagrįsta skirtinga laimės samprata. Vienam žmogui laimė — tai seksualinių poreikių patenkinimas ir komforto bei materialinės gerovės buvimas. Kitam — tai valdžia, šlovė ir prestižas visuomenėje. Jam svarbu įsitvirtinti ir pasijusti pranašesniam už kitus žmones.

Kai kurie žmonės ugdo savo charakterį, užsiima savęs tobulinimu, stengiasi padėti kitiems spręsti jų problemas. Jie vertina dorovinius principus, dovanojančius taiką ir klestėjimą.

Tik nedaugelis asmenų laimę supranta kaip Gyvenimo prasmės, Tiesos siekį, kaip norą padovanoti šias žinias žmonėms, jų visuotinei gerovei.

Ir visiems šiems tikslams duodamas atitinkamas energijos kiekis.

Jeigu žmogus siekia tiktai materialinių gėrybių, jis prilygsta gyvūnui. Valgyti, miegoti, mylėtis, kaupti daiktus, atsargas — visa tai gyvūnijos pasaulio prerogatyva. Bet, kaip visi žinome, kūno poreikiai, laikui bėgant, pamažu mažėja. Sumažėja maisto, miego, sekso poreikis. Tai begyvenant įvyksta natūraliai. Vadinasi, metams bėgant, sumažėja ir tokio žmogaus laimės pojūčio lygis. Džiaugsmo tampa vis mažiau ir mažiau. Ar ne čia slypi aterosklerozės priežastis?

Esama vienos paslapties, kurią žino nedaugelis. Tiksliau, žino ją visi, kadangi šią paslaptį mums nuolat primena mūsų Sąžinė, tiktai daugelis ją primiršo ar nenori įsiklausyti į Sąžinės balsą.

Kiekvienam žmogui šiame gyvenime tenka tiek gerovės, kiek jis vertas jos turėti, atsižvelgiant į jo pamaldumo jėgą, tai yra kiek esi atlikęs gerų ir nesavanaudiškų darbų, tiek ir pelnysi gerovės. Jeigu žmogus nori daugiau gėrybių, verčia save daugiau dirbti užmiršdamas poilsį, artimuosius. Vėliau pradeda jausti vien įtampą. Jei žmogaus sąmonė degradavusi, jis ima vogti arba naudoti prievartą atiminėdamas gėrybes iš kitų. Toks asmuo nesupranta, jog mes visi — vieninga visuma. Atiminėdamas ką nors iš kito — iš tiesų atiminėji laimę iš savęs. Kodėl taip vyksta? Viskas paaiškinama labai paprastai. Šiame pasaulyje veikia valios laisvės dėsnis. Esu rašęs apie jį ankstesnėse knygose. Šio dėsnio pagrindu remiantis teigiama, jog bet kuris mūsų troškimas turi įsikūnyti reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Jei mes nesuspėjome — tą turės įgyvendinti mūsų vaikai. Arba, remiantis deivės Karnos dėsniu (Karmos dėsniu), realizuosime savo troškimus ateinančiuose savo įsikūnijimuose, vienose ar kitose gyvenimo formose. Ir štai čia svarbu prisiminti, kad ne tiktai mūsų norai tampa įstatymu Visatai, bet ir kiekvieno žmogaus troškimas taip pat yra įstatymas. Jeigu pasielgiame netinkamai aplinkinių atžvilgiu, jiems gali kilti ne itin gerų minčių ir mūsų atžvilgiu. Ir tada mūsų laimės troškimas įsivelia į kovą su negatyviomis mintimis tų žmonių, kuriuos mes nuskriaudėme. Beje, čia mes taip pat prarandame didelį savo gyvybinės energijos kiekį.

 

Vienu metu, kai užsiiminėjau privačia praktika, į mane kreipdavosi pagalbos žmonės, turėję ryšių su kriminaliniu pasauliu. Tai buvo pertvarkos laikai. Žmonėse buvo prabudusi aistra pinigams, turtui. Šalyje vystėsi šešėlinis verslas, atsirado reketas. Tiksliau, patys žmonės jį pagimdė savo aistra ir pinigams, ir materialinėms vertybėms. Sovietinės valdžios metais šie jausmai buvo tramdomi, o atsiradus vadinamajai laisvei ir viešumui, viskas prasiveržė į išorę.

Tuo metu padariau vieną labai svarbų sau atradimą.

Kriminalinėse struktūrose silpnų žmonių nebūdavo. Jie ten ilgai neužsilaikydavo. Tai buvo stiprūs, valingi, įpratę siekti asmeninių tikslų žmonės. Bet šitoje terpėje vyravo labai stipri įtampa. Nes jei tu nenustversi riebesnio kąsnio, jį pasigriebs kas nors kitas. Jei ne tu užmuši, tai tave užmuš. Laimi stipriausias. Gaujos įstatymas.

Būtent ši įtampa ir visos su ja susijusios negatyvios emocijos buvo šių žmonių ligų priežastys. Bet, dirbdamas su jų pasąmone, padariau dar vieną labai įdomų atradimą. Pasirodo, jausmai tų žmonių, kurie nukentėjo nuo banditų ir vagių, pastariesiems turėdavo griaunamosios įtakos. Kaip tai įvyksta? Mūsų pasąmonei arba dvasiniam kūnui neegzistuoja nei laiko, nei atstumo ribos. Auka kenčia. Šis kančios jausmas per atimtus daiktus arba pinigus keliauja į nusikaltėlio širdį ir ima jį patį griauti. Pamažu kančia susikaupia sieloje ir atima visas gyvybines jėgas. Todėl nusikaltėliai dažnai organizuoja linksmybes restoranuose ir gyvena palaidą gyvenimą. Ir ne todėl, kad turėtų daug pinigų. O todėl, kad sunku savo širdyje laikyti kitų žmonių skausmą. Būtent todėl tokie asmenys anksti pasitraukia iš gyvenimo. Prievartinė mirtis, narkotikai, kalėjimas — toks jų likimas.

Toks žmogus gali netgi būti fiziškai sveikas, kadangi iš pradžių jame esama daug gyvybinės energijos, bet ja jis netinkamai disponuoja, todėl ir išeina anksti iš gyvenimo, kaip sakoma, „pačiame jėgų žydėjime“.

Kartais man pateikiamas toks klausimas: „O kodėl jiems duodama galimybė turėti daug pinigų, jeigu jie elgiasi netinkamai?“ Iš tiesų visa tai paaiškinama paprastai. Šie žmonės iš tikrųjų turi daug jėgos. Ir ji atkeliauja pas juos iš praėjusio gyvenimo, per jų giminės liniją. Taigi, jiems, kaip sakoma, iš prigimties daug duota, tik jie visu tuo nederamai pasinaudoja. Turėdami daug galimybių, galėdami daug ką padaryti šiame pasaulyje, bet, apimti aistros pinigams, nesupratę savo prigimties ir paskirties, jie anksti išeina iš gyvenimo. Juos nusineša, tiesiog nušluoja nuo kelio prakeiksmo galia, sklindanti iš jų aukų. Kartais ši jėga paliečia ir tokių žmonių vaikus. Jie kenčia nuo narkomanijos, alkoholizmo, jų šeimos griūva.

 

Atimdamas ką nors iš kitų prarandi gerokai daugiau. Vis vien teks „atidirbti“, beje, ir atsižvelgiant į infliaciją. Mūsų protėviai išmanė Visatos įstatymus ir jais vadovavosi. Jiems nereikėjo įsakymo „Nevok“. Jie tiesiog žinojo, kokių pasekmių atneš neteisingi veiksmai. Buvo aktualios tokios savybės kaip Garbė, Sąžinė. „Sąžinė — tai aukščiausioji Dievo dovana. Nuo jos nepabėgsi, nepasislėpsi, jos neapgausi ir jai neapdumsi akių žodžiais. Už teisingus veiksmus ji teikia Džiaugsmo, už netinkamus — kančių“, — taip sakoma slavų-arijų Vedose.

Neseniai susipažinau su vyskupo Ottono Bambergiečio gyvenimo aprašymais: jis atversdavo mūsų „laukinius“ protėvius pomorus į krikščionybę. Štai ištrauka iš jo kūrinių.

 

Gi sąžiningumas ir bičiulystė tarp jų... tokie, kad jie, visiškai nežinodami nei vagysčių, nei apgavysčių, nerakina savųjų skrynių ir dėžių. Mes ten neregėjome nei spynų, nei raktų, o patys gyventojai buvo labai nustebę, pastebėję, jog vyskupo kinkinės dėžės ir skrynios buvo rakinamos spyna. Savo drabužius, pinigus ir įvairias brangenybes jie laiko uždengtuose kubiluose ir statinėse, nebijodami jokios apgaulės, todėl, kad jos nėra patyrę. Ir, stebėtina, jų stalas niekuomet nebūna tuščias, niekada nelieka be valgių. Kiekvienas šeimynos tėvas turi atskirą trobą, švarią ir šventinę, skirtą tik maistui. Čia visada stovi stalas su įvairiais gėrimais ir valgiais, kuris niekada netuštėja: baigiasi vienas, tuoj pat atneša kitą. Nei pelių, nei pelyčių tenai neįleidžia. Patiekalai, laukiantys valgymo dalyvių, uždengti švariausia staltiese...

 

Kaip matyti iš istorinių liudijimų, vyskupui mūsų geri ir atviri protėviai, gyvenę harmonijoje su Gamta ir žinoję Visatos dėsnius, pasirodė laukiniai. Todėl, kad neturėjo spynų ir nepažinojo išdavysčių bei apgavysčių.

Aš trylika metų gyvenau kosminiame kariniame miestelyje. Galima sakyti, gyvenau rojuje. Tai buvo ypatingo statuso karinis miestelis. Jame vyko pirmojo mėnuleigio bandymai. Periodiškai pas mus atvykdavo kosmonautų ir pasisakydavo mūsų mokykloje. Vieną sykį apsilankė gensekas Chruščiovas. Kaip suprantate, į tokį miestelį atvykdavo tarnauti karininkų elitas su savo šeimomis. Visa tai padėjo sukurti ypatingą pagarbos, pasitikėjimo ir geranoriškumo atmosferą. Suprantama, butų durys būdavo rakinamos raktais, mat tuo laiku ir spynos, ir raktai jau buvo sukurti. Bet raktus pakišdavo po kilimėliu (jeigu vaikai būdavo maži) arba pakabindavo ant durų staktos. Visi tą žinojo, bet per trylika metų nepasitaikė nė vienos vagystės.

 

Jei nesavanaudiškai padarote gerą darbą kitam, jis pajunta dėkingumą, kuris lieka ir jūsų širdyje. Jo pozityvios mintys jums tampa angelu sargu. Pamažu auga jūsų pamaldumo jėga, džiaugsmo pojūtis. Ir tada į jūsų gyvenimą ateina daugiau materialinių gėrybių. Tik štai tuomet svarbu nepatekti į spąstus. Juk kuo daugiau materialinių gėrybių atsiranda mūsų gyvenime, tuo daugiau turime galimybių pasimėgauti, daugiau pagundų. Bet kartu ir daugiau galimybių dovanoti dar daugiau gėrio žmonėms ir pasauliui.

Žmogus, užsiimantis savęs tobulinimu ir kūno poreikius priverčiantis tarnauti dvasiniams tikslams, jus vis didesnį pasitenkinimą ir džiaugsmą. Jis niekada nesustos ties tuo, kas pasiekta, kadangi nesama ribų tobulėti begalinėje Visatoje.

Problema, kad dauguma žmonių suvokia save tik kaip fizinį kūną. Aišku, reikia rūpintis kūnu ir palaikyti jį sveiką. Juk kūnas — tai sielos šventykla ir instrumentas veiklai materialiame pasaulyje. Bet jei kalbame tik apie kūną ir materialines gėrybes, štai tada ir iškyla problemų. Kodėl? Ogi todėl, kad kūnas neišvengiamai sensta, materialinės gėrybės irsta, ir jausmų jėga jau nebe ta, o mes rūpinomės tiktai jomis.

Ką daryti?

Peržiūrėti savo troškimus ir sumanymus. Suvokti, jog daugelis mūsų norų visiškai nereikalingi ir netgi žalingi. Mes stengiamės pajusti gyvenimo malonumą, užmiršdami, jog esame ne tik fizinis kūnas. Mumyse dar slypi siela ir dieviškoji dvasia. O ką padarėme joms? Ką padarėme savo charakteriui tobulinti? Ką padarėme šiam pasauliui?

Gyvenimo prasmė ir tikslas — tai, dėl ko aš apskritai gyvenu šiame pasaulyje, dėl ko į jį esu atėjęs. Kas aš? Koks mano požiūris į save ir į supantį pasaulį?

Daugelis žmonių gali pasakyti turintys gyvenimo tikslą, ir jie bus teisūs. Tačiau klausimas ne apie gyvenimo tikslus, o viso manojo gyvenimo tikslus. Ir ne vien manojo gyvenimo, o gyvenimo apskritai. Kitais žodžiais tariant, ką aš galiu duoti šiam pasauliui? Kam aš paskiriu savo gyvenimą? Ką svarbaus galiu nuveikti savai giminei, savo tautai, Tėvynei, Motinėlei Žemei, Gamtai, Dievybei ir Visatai? Kaip drauge su jomis galiu tobulėti pats?

Kaip jau esu sakęs, žmogus puoselėja skirtingus tikslus. Tikslo įgyvendinimas vieniems teiks daugiau džiaugsmo ir laimės, o kitiems — kančios. Vieni tikslai duoda jėgų, kiti — jas atima. Esama tikslų, kurių siekis naikins tave ir supantį pasaulį, ir esama tikslų, kurių įgyvendinimas visiems dovanos gėrį.

Pats paprasčiausias ir vaizdingiausias pavyzdys — pavyzdys dėl mitybos, o tiksliau — dėl rajumo. Dauguma vadinamųjų išsivysčiusių šalių gyventojų kenčia nuo persirijimo. Jiems ką, trūksta maistingųjų medžiagų, kalorijų? Iš tiesų jų gyvenime stinga pagrindinio dalyko — džiaugsmo. Esama pinigų ir materialinių gėrybių, bet mažai džiaugsmo, todėl jie ir bando kompensuoti jo stygių maistu. Ir taip — visame kame.

Iš tiesų žmogaus fiziniam kūnui palaikyti daug maisto nereikia. Žemėje esama keleto tūkstančių žmonių, kurie apskritai nieko nevalgo ir negeria daugybę metų. Jie nebadauja, tiesiog jų mitybos būdas visai kitas. Laikoma, kad jie maitinasi prana arba saulės energija. Aš asmeniškai pažįstu tokią moterį. Ji jau apie dešimtį metų taip gyvena. Įdomu, jog kai kurie žmonės atsisako tuo patikėti. Ir aš suprantu, kodėl. Jeigu jie pripažins tą faktą, jiems teks atsisakyti savų įsivaizdavimų, susijusių ne tik su maistu, bet ir apskritai su žmogaus galimybėmis. O tai pareikalaus rimtų savojo gyvenimo pakeitimų.

Kitas pavyzdys. Žmogus užsigeidė nusipirkti mašiną. Tam reikalingi pinigai. Jis pradeda daug ir įtemptai dirbti, kad juos užsidirbtų. Paskiria savo gyvenimą tam, kas, laikui bėgant, suyra. Todėl, gavus daiktą, juo džiaugiamasi trumpai. Džiaugsmas greitai praeina. Šis jausmas visiems pažįstamas. Nusipirkai naują rūbą — tris dienas vaikštai laimingas, bet paskui pripranti prie jo, ir jis jau daugiau nebedžiugina. O juk dėl jo teko daug stengtis, eikvoti savo gyvybinę jėgą, dienomis ir naktimis apie jį galvoti. Vadinasi, savo gyvenimą paskyrei tam, kas laikui bėgant irsta ir nyksta.

Dėl džiaugsmo deficito ir nesugebėjimo džiaugtis, dėl godulio mes apsupame save gausa daiktų, kurie mums visiškai nereikalingi. Ir eikvojam tam labai daug energijos. Ir ne vien jiems įsigyti, bet ir juos prižiūrėti.

— Tai gal apskritai atsisakyti materialinio pasaulio gerovės? — paklaus kai kurie.

Jokiu būdu! Fanatizmo nereikia. Mes atėjome į materialųjį pasaulį ir nuo jo negalime atsiriboti. Kitaip paneigsime tą gyvybės formą, kurioje su jumis dabar esame. Daiktai reikalingi, bet jie mums turi tarnauti, o ne mes jiems. Aš jau esu rašęs apie tai, kad būtina peržiūrėti savo troškimus ir sumanymus. Turi likti tiktai tie norai, kurie padeda gyvenimui klestėti. Visame kame privalo būti saikas. Bet kas gi yra tas saikas?

Saikas — tai ne tik mato vienetas, tai dar ir riba, šiapus kurios vyksta gyvenimas. Už šios ribos — Dievaitės Maros valdos, tai yra mirtis. Mirtis ateina peržengus ribą.

Jei kalbama apie maitinimąsi, tai valgyti reikia laiku ir saikingai. Suvalgei virš normos ir ne tai, ko išties reikia — iškyla sveikatos problemų.

Darbas ir bet kuri kita veikla irgi turi savo ribas. Už šių ribų prasideda organizmo irimas.

Į bendravimą taip pat būtina žvelgti labai rimtai. Žinoti, kiek bendrauti, su kuo ir kada. Ir kokiomis temomis. Realybėje daugelis žmonių to netgi nežino. Ir kartu sukelia daugybę problemų sau ir kitiems.

Kaip rašė garsus persų poetas Omaras Chajamas:

 

Kad išmintingai gyvenimą nugyventum, reikia nemažai žinoti:

Dvi svarbias taisykles įsidėmėki pradžiai:

Tu jau geriau badauk nei valgyk, kas papuola,

Ir jau geriau būk vienas, negu su kuo papuola!

 

Mūsų mintys taip pat gali būti kuriančiosios ir griaunančiosios. Apie tai jau žinome iš ankstesnių knygų. Savo realybę mes kuriame mintimis. Ir nuo mūsų pačių priklauso, kokia ji bus.

Tam, kad žinotume saiką arba išvystytume savyje saiko jausmą, reikia nuolat pateikti sau magišką klausimą: „Ar tai, ką darau, bus naudinga gyvenimui?“

Žmogui svarbu išmokti nepasiduoti pagundoms. Būti asketiškam ir susilaikančiam, kaip sakydavo mūsų protėviai.

Kas yra asketizmas? Tai griežtas gyvenimo būdas, atmetantis daugumą visuotinai priimtų malonumų. Kodėl tai svarbu? Ogi todėl, kad nevaržomi gyvenimo malonumai atima labai daug jėgų ir galiausiai griauna ne tik žmogaus organizmą, bet ir supantį pasaulį. Priminsiu jums liūdną eksperimentą su beždžione, kuriai prie malonumų centro prijungė elektrodus ir laidais sujungė juos su pedalais. Ir kas iš viso to išėjo?

Mūsų protėviai į kūną žvelgė labai griežtai.

Palaikydavo jį švarų, tačiau neleisdavo būti komforto, sotumo ir pertekliaus sąlygomis. Kodėl? Todėl, kad tai grūdino ir stiprino dvasią. Jie suprato, jog kūnas — ne gyvenimo tikslas, o tik priemonė šiame pasaulyje siekti dvasinių tikslų, tobulėti. Mūsų kūnas veržiasi ramybės link, prie žemės. Jam norisi atsipalaiduoti, pagulėti, o siela siekia gyventi, judėti. Kai patenkiname kūno įgeidžius, linkstame į malonumus, pradedame degraduoti kaip asmenybės.

 

Vienoje Maskvos mokyklų psichologai atliko tyrimą. Vyresniųjų klasių moksleiviams jie pasiūlė parašyti neilgą rašinuką tema „Malonumas mano gyvenime“. Pasirodė, jog 90 proc. paauglių malonumams priskyrė tokius veiksmus, kurie neišvengiamai veda prie sveikatos sugriovimo ir mirties.

 

Žmogus turi veržtis į gėrį ir išbraukti iš savo gyvenimo tai, kas žalinga jam pačiam ir aplinkiniams. Privalu gyventi nepriekaištingai, tai yra teisingai paskirstyti asmeninę energiją. O tai galima padaryti tiktai nukreipus savo dėmesį į kūrybinę veiklą, į pagalbą supančiam pasauliui, žmonėms.

Asketizmas iš esmės — tai savojo proto nukreipimas reikiama vaga. Tai savikontrolė ir jausmų bei troškimų, minčių bei energijų disciplina. Susilaikymas nuo pagundų padeda žmogui pereiti nuo palaidumo prie gyvenimo pagal Pravi taisykles. O gyvenimas pagal Pravi — tai atitinkamų taisyklių, Visatos dėsnių laikymasis. Ir vienas svarbiausių dėsnių yra Laiko dėsnis.“

Последнее обновление 26.12.16 15:06
 
 
Занятия психофизической практикой
«БЕЛОЯР»
проходят ПЕРСОНАЛЬНО
Телефон для справок:
867683360
Подробнее
ЕГИСТРАЦИЯ ОБЯЗАТЕЛЬНА

Международная газета
«Быть Добру»

Международная газета
«Родовое поместье»

Международная газета
«Родная газета»

Родовые поместья
Беларуси